close

  • Būti ištikimam savo Tėvynei - Lenkijos Respublikai

     

  • SPECIALUS LIETUVOS RYTO PRIEDAS

  • Prieš dvidešimt penkerius metus prie vieno – apvalaus stalo, kuris iki šiol yra Varšuvoje Prezidento rūmų Kolonų salėje, - susėdo komunistinė Lenkijos valdžia ir opozicija, kuri tuo metu reiškė „Solidarumą“.

     

    Laisvės viltis jau buvo apėmusi ne tik komunistinę vidurio Europą, bet ir pačią Sovietų sąjungą. Žmonės nenorėjo taip toliau gyventi, o valdžia jau nebesugebėjo valdyti jiems įprastais principais. Tokiu atveju kyla revoliucijos. Jos ir įvyko. Tarkime, Rumunijoje, kur kruviną Ceausescu režimą vertė jėga.

     

    Lenkijoje valdžios perdavimas įvyko taikiai. Būtent dėl to, kad prie bendro stalo susėdo opozicija ir tuometinė valdžia. Derybos prasidėjo 1989 m. vasario 6 d. ir tęsėsi iki balandžio 5 dienos.

     

    Šių derybų dėka buvo vėl legalizuotas „Solidarumas“, o birželio pradžioje įvyko rinkimai, kurie nušlavė senąją valdžią. Lenkija balsavo už opozicijos atstovus. Visa tai žymėjo rimtas permainas. Pirmą kartą po karo Varšuvos bloko šalyje buvo suformuota nekomunistinė vyriausybė, kuriai vadovavo Tadeuszas Mazowieckis. Tai buvo svarbu ir Lietuvai, nes jos pašonėje atsirado demokratinė valstybė, kuri įkvėpė viltį, kad gali būti kitaip, kad jau sovietinis režimas nėra toks stiprus, koks jis buvo.

     

    Tai buvo pirmieji žingsniai į laisvę, naikinant skriaudas, kurios liko po II Pasaulinio karo. Jam pasibaigus, kol Vakarai tūpčiojo ir tik žodžiais reikalavo, kad sovietai pasitrauktų iš okupuotų kraštų, Sovietų Sąjunga tose valstybėse  jau statė savo marionetines vyriausybes. Pasidavę Stalino šantažui dėl galimo puolimo, jie tik derybose keldavo reikalavimus. Kaip rašo garsus amerikiečių diplomatas Henry Kissingeris, „sovietų satelitų orbita radosi palengva, iš dalies ir dėl Vakarų neveiklumo“. Už šią Vakarų klaidą užmokėjo Vidurio ir Rytų Europos žmonės. Savo krauju ir kančiomis.

     

    Todėl labai simboliška, kad praėjus 10 metų, toje pačioje Kolonų salėje buvo pasirašyta Lenkijos stojimo į NATO sutartis, o 2003 m. – ratifikuota Stojimo į ES sutartis.

     

    O ar kas galėjo pagalvoti, kad viskas baigsis taip, kada prasidėjo “Solidarumo” streikai? Kai buvo įvesta karinė padėtis Lenkijoje? “„Solidarumo“ filosofija buvo paprasta – jei negali pakelti naštos, paprašyk pagalbos, kad galėtum ją pakelti. Tuomet našta „Solidarumui“ buvo Sovietų Sąjunga, komunizmas. Kai mes susijungėme, kai popiežius padėjo mums susijungti, susirinkti bendrai maldai, pamatėme, kad mūsų yra daug. Tai buvo „Solidarumas“, kuris pakėlė komunizmo naštą“, interviu yra sakęs legendinis „Solidarumo“ vadovas Lechas Walęsa.

     

    Komunizmo našta buvo užgulusi ir lietuvių pečius. Todėl “Solidarumo” sėkmė buvo labai svarbi. Absoliučiai daugumai lietuvių, ne tik disidentams. Nors būtent jie išdrįso viešai pasveikinti “Solidarumą”. 1981 metų rugsėjį iš pašto Vilniuje disidentas Vytautas Bogušis išsiuntė sveikinimo telegramą „Solidarumui“ ir Lechui Walęsai: “Gerb. „Solidarumo" Vadovui p. L. VALENSAI Sveikiname katalikiškąją lenkų tautą ir Jus asmeniškai su pirmomis nepriklausomų profsąjungų susivienijimo „Solidarumas" sukūrimo metinėmis. šis Lenkijos darbo žmonių istorinis žygis už žmogaus ir tautos teises tampa reikšmingu ir kitoms Pabaltijo tautoms. Lietuva, 1981 m. rugsėjis”.

     

    Ją pasirašė taip pat dar apie trisdešimt drąsių lietuvių. Nežinia, ar ši telegrama pasiekė “Solidarumo” vadovus, ar ne, bet ji buvo išspausdinta pogrindiniame leidinyje “Aušra”. Jau po kelių savaičių šią telegramą skaitė „Laisvosios Europos“ ir Vatikano radijas.

     

    Vėliau, 1987 metų rugpjūčio 23 dieną, dauguma tų žmonių, kurie pasirašė šią telegramą, buvo suorganizavę mitingą ne kur kitur, o prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje, kuriame pirmą kartą buvo viešai paminėti gėdingi Ribentroppo – Molotovo slaptieji protokolai. O dar po metų šimtai tūkstančių lietuvių susirinkdavo į mitingus, nukreiptus prieš komunistinę valdžią.

     

    Bet tai bus vėliau. 1981 metų pabaigoje KGB labai greitai reagavo į šią telegramą: aiškinosi, kas autorius ir bandė spausti, kad pasirašiusieji atsižadėtų savo parašo. Kiek žinau, nei vienas to nepadarė.

     

    KGB puikiai supranto, kokį pavojų gali kelti „Solidarumo“ idėjos Lietuvoje. KGB agentas Julijus Slavinas, žinomas „Chario“ slapyvardžiu savo ataskaitoje „Kai kurie samprotavimai ape Lenkijos krizę“ rašė:

     

    „Pabaltijys, ypač Lietuva, yra padidinto dėmesio zona. Potencialiai pavojinga Lietuva yra dėl savo istorinių ypatumų, nes daugelį amžių Lietuvos likimas buvo susietas su Lenkija. Katalikų bažnyčios vaidmuo Lietuvoje, nepriklausomas nacionalinis mąstymas ir siekis taip vadinamosios nepriklausomybės, didelė ir savo ardomąja veikla žinoma tiek Vakaruose, tiek Lietuvoje lietuviškoji emigracija – visi šie faktoriai reikalauja padidinto dėmesio.“

     

    Ir jis neklydo, nors tikrai nežinojo, kad legendinis Vroclavo kardinolas Henrykas Gulbinowiczius, kilęs iš Vilniaus krašto, buvo išspausdinęs 10 000 egzempliorių lietuviško katekizmo, kurį per sieną perveždavo kunigai. „Paštu juk negalėjau į Lietuvą pasiųsti tų katekizmų. Kai kas nors į Lietuvą važiuodavo automobiliu, tai katekizmų įduodavome. Aš pats irgi vežiau. Traukinyje pasidėjau ant lentynos. Pasieniečiai atėjo, bet nekreipė dėmesio“, pasakojo interviu kardinolas, kurio dėka, beje, buvo išsaugoti 80 milijonų „Solidarumo“ zlotų.

     

    Į H. Gulbinowicziaus rankas pakliūdavo į lenkų kalbą išversta „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“. Ja remdamasis jis papasakodavo apie padėtį Lietuvoje popiežiui Jonui Pauliui II.

     

    Atrodytų, jog tai maži darbai. Tačiau jie leido neprarasti mūsų tautoms vilties pačiais juodžiausiais laikotarpiais, kai atrodė, kad sovietinis jungas ant pečių bus užmestas amžiams.

     

    Prisimenant tai, kas įvyko Lenkijoje prieš dvidešimt penkerius metus, mes prisimename ir savo kelią į laisvę. Mūsų tautos kartu dalijasi likimą – ir pavergimą, ir laisvę. Tai tiesiog istorinis faktas. Ar draugautume, ar pyktumės, mes esame surišti vienu ir tuo pačiu likimo siūlu. Ir tai, kas vyko vienoje šalyje, veikė kitą. Būtent todėl ir „Apvaliojo stalo“ pamokos yra svarbios Lietuvai. Abi tautos, nors ir eidamos skirtingais keliais, stiebėsi laisvės link.

     

     

    Virginijus Savukynas

    Print Print Share: