close

  • Būti ištikimam savo Tėvynei - Lenkijos Respublikai

     

  • SPECIALUS LIETUVOS RYTO PRIEDAS

  •             Vilnius, 1988 m. rudens pavakarė. Žingsniuodamas pro Katedrą pažvelgiu į pastatą T. Vrublevskio gatvės ir Gedimino (tada dar – Lenino) prospekto kampe, kuriame neseniai įsikūrė Sąjūdžio (tada dar – persitvarkymo Sąjūdžio) būstinė. Šalia jo pardavinėjama Sąjūdžio spauda. Stambi vieno laikraščio vedamojo antraštė įskaitoma net kitoje gatvės pusėje: OKUPUOTA LIETUVA. Na, pagaliau išdrįso aiškiai įvardyti esamą padėtį, pamaniau – seniai reikėjo. Tuo metu daugumos tuometinių Sąjūdžio lyderių kalbose ir rašiniuose tokio aiškumo labai trūko: Molotovo – Ribbentropo paktą smerkė, bet užuot deklaravę siekį likviduoti jo tragiškiausią pasekmę Lietuvai – okupaciją ir aneksiją, daugiau rūpinosi, kaip pagerinti okupanto atneštą santvarką, pavyzdžiui, kaip patobulinti sovietinės Lietuvos „respublikos“ konstituciją. Tokia laikysena jau buvo pradėjusi dvelkti marazmu ir kėlė Lietuvos priklausomybės SSRS įteisinimo tarptautiniu mastu grėsmę, tad nenuostabu, kad tą antraštę palaikiau istorinio lūžio ženklu nedvejodamas išsitraukiau iš kišenės paskutinį rublį ją paskelbusiam laikraščiui įsigyti – yra juk svarbesnių dalykų už vakarienę. Taigi puolu skaityti; deja, jau pirmi žodžiai pasirodo kažkokie visai ne į temą, ir tik vėliau suvokiu, jog tai straipsnis apie prieškarinį Vilnių. Nieko naujo – apie „baltalenkių okupaciją“ rašydavo ir okupaciniai komunistų organai, bet juk aš norėjau pasiskaityti apie sovietinę okupaciją, o ne apie tikras ir tariamas žaizdas iš tų senų gerų laikų, kai sovietų valdžios čia dar nebuvo...

     

     

     

    Nuotr. IPN

     

     

                Regis, tada pirmą kartą taip aiškiai savo kailiu pajutau, kokios kenksmingos vadinamosios alternatyvios problemos, kuriamos siekiant atitraukti dėmesį nuo esminių dalykų. Tikriausiai šis potyris padėjo aiškiau suvokti ir politinę tokių provokacijų žalą. O jų tada, Lietuvos atgimimo pradžioje tikrai netrūko. Atmintin dar įstrigo kitas panašiu metu paskelbtas straipsnis, kurio autorius, pasisėmęs žinių iš sovietų ir nacių šaltinių, teigė, jog dabar, kai tiek daug kalbama apie stalinizmo nusikaltimus, negalima pamiršti ir kitų piktadarių – o tokie, jo nuomone, buvo lenkų Armia Krajowa. Bet dar labiau lenkais gąsdino komunistų partija, kurios lyderiai ne kartą pabrėždavo, jog reikalauti sovietų kariuomenės išvedimo iš Lietuvos, kaip tai daro Lietuvos laisvės lyga, esą negerai, kadangi Lietuvos nebūsią kam ginti ir iškilsiąs Vilniaus bei Klaipėdos klausimas. Tuo pat metu panašiai bauginta Lietuvos lenkus: kaip, girdi, būsią baisu; jeigu ateis „lietuvių valdžia“; visa laimė, kad sovietų armija budi...

     

                Tuo tarpu Lietuvos laisvės lyga, kurios aktyvistus Sąjūdžio lyderiai vadino maksimalistais, kompartija ekstremistais, o Maskvos propaganda buržuaziniais nacionalistais, 1988 m. lapkričio 22 d. kreipimesi teigė: „Visi imperialistai vadovaujasi šūkiu „Skaldyk ir valdyk!“ Rusiškieji nesudaro jokios išimties. Ypač uoliai šiuo šūkiu ginkluojasi šovinistai dabar – sustiprėjus tautiniam lietuvių atgimimui. Kadangi Lietuvoje žydų liko nedaug, lietuviai pjudomi su lenkais, kaip viena iš gausesnių tautinių mažumų. Lietuvis tikinamas, kad Lietuvai „išstojus“ iš TSRS, lenkai tuojau pat užgrobsią Vilnių. [...] Jeigu mes, lietuviai, laikome, kad Vilnijos lenkų gyslomis teka labai daug lietuviško kraujo, būkime iki galo logiški – padėkim sąmoningai rusinamiems savo broliams, netoleruokime antilenkiškų nuotaikų. Dėl tautinės tolerancijos stokos ir politinio neišprusimo Lietuvos Katalikų Bažnyčiai siūloma neįsileisti į sugrąžintą Vilniaus Katedrą lenkiškai kalbančiųjų. Toks elgesys ne tik nepolitiškas, bet ir nekrikščioniškas...“.

     

     

     

    Nuotr. K.Morawiecki ir L.Vilkas savo organizacijų vardu („Kovojantysis Solidarumas“ ir Lietuvos laisvės lyga) pasirašo bendradarbiavimo sutartį. Vroclavas, 1990 m. kovas.

     

     

                Lietuvos laisvės lyga, į kurios gretas įsijungiau 1989 m., nuosekliai laikėsi nuostatos, jog šiek tiek atsileidus reorganizuojamos sovietų imperijos gniaužtams visą dėmesį būtina skirti Lietuvos nepriklausomybės atgavimui, ir bet kokie tarpiniai variantai ar kompromisai šiuo klausimu būtų tiesiog nelogiški. O kadangi Lietuva viena į laisvę neišsiverš, jos būtina siekti solidariai su kitomis sovietų imperijos pavergtomis šalimis ir nepasiduoti bendro priešo provokacijoms, kiršinančioms tarpusavyje tautas. LLL lyderis Antanas Terleckas savo kalbose ir straipsniuose ne kartą pabrėžė, kad tik Lenkijos kariuomenės pergalė 1920 m. dvidešimčiai metų apsaugojo Lietuvą nuo jau tuomet grėsusios sovietinės okupacijos. Nors jis kritiškai vertino tų pačių 1920 m. rudenį gen. Żeligowskio įvykdytą Vilniaus užėmimą, bet teigė, kad tarpukario Lietuvos valdžia labai klydo, didžiausiu priešu laikydama Lenkiją, kiek mažesniu Vokietiją, o visai nedideliu – sovietų Rusiją, ir jeigu ši klaida bus kartojama ir dabar, tai taip ir liksime Sovietų Sąjungoje.

     

                1989 m. pavasarį LLL narys, buvęs partizanas, šviesaus atminimo Vytautas Milvydas Katedros aikštėje pradėjo bado akciją dėl Molotovo – Ribbentropo pakto pasekmių likvidavimo. Jam išbadavus net 40 parų akciją tęsė kiti LLL nariai – pasikeisdami badavo po kelias paras. Atėjo ir mano eilė. Besėdėdamas badautojų namelyje sulaukiau svečio – pro duris įžengė mano amžiaus jaunuolis. Trumpai pasiteiravęs, kokie mūsų tikslai ir išgirdęs atsakymą – laisva, nepriklausoma Lietuva be komunistų, prisistatė.

     

                – Esu iš Lenkijos, iš Kovojančiojo Solidarumo. Ne, ne iš to Solidarumo, apie kurį turbūt visi girdėjote, o iš Kovojančiojo Solidarumo – Solidarność Walcząca. Norėtume užmegzti ryšius su panašiomis organizacijomis kitose sovietų okupuotose šalyse – tokiomis, kurių nedomina perestroikinės reformos. Esame nuoseklūs antikomunistai ir manome, kad dabar, kai sovietinė sistema šiek tiek atleido savo varžtus remontui, reikia pasinaudoti proga ir bendromis jėgomis pamėginti ją sugriauti. Visokius nacionalizmus reikia atmesti, mūsų priešas – tik Sovietų Sąjunga ir jos vietiniai agentai. Ir tas priešas mūsų tautoms yra bendras.

     

                Tai buvo Piotras Hlebowiczius, vienas iš Kovojančiojo Solidarumo Autonominio Rytų reikalų skyriaus įkūrėjų bei vadovų. Sutarėme keistis informacija. O 1990 m. kovo pradžioje išvykau į Lenkiją susipažinti su Kovojančiojo Solidarumo organizacija.

     

                Ten kovo 11 dienos vakarą ir sutikau žinią apie Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo akto paskelbimą. Tokį visuotinį entuziazmą tą vakarą turbūt buvo galima pamatyti tik dviejose šalyse – Lietuvoje ir Lenkijoje...

     

                Kitą dieną su Kovojančiojo Solidarumo vadovu Korneliu Morawieckiu pasirašėme LLL ir KS bendradarbiavimo sutartį. Joje, neilgai taręsi, pareiškėme: [...] „Kovojantysis Solidarumas ir Lietuvos Laisvės Lyga deklaruoja dabartinių Lenkijos ir Lietuvos sienų neliečiamumą. Lenkija ir Lietuva neturi viena kitai jokių teritorinių pretenzijų. [...] Lenkijos ir Lietuvos siekių atkurti visišką valstybinę nepriklausomybę ir likviduoti komunizmą savo kraštuose įgyvendinimui reikalinga lenkų ir lietuvių tautų vienybė ir solidarumas. Mūsų tautos privalo atsiriboti nuo visų praeityje buvusių tarpusavio nesusipratimų. To reikalauja ne tik Lenkijos ir Lietuvos, bet ir visos Europos ateitis“.

     

                Šią sutartį mūsų organizacijos pasirašė 1990 m. kovo 12 d. Tuo tarpu mūsų valstybių vadovai deklaraciją dėl draugiškų santykių ir kaimyninio bendradarbiavimo – tik 1992 m. sausio 13 d. O tarpvalstybinei sutarčiai sudaryti prireikė dar daugiau kaip dviejų metų...

     

    – Lietuvos istorinis „Ne“ sovietinei okupacinei ir aneksijai į Lenkijos miestų gatves atnešė šventę – ko gero, ne mažesnę nei pačioje Lietuvoje. Lenkijoje lankiausi pirmą kartą, bet nė akimirkos nepasijutau esąs svetimoje šalyje. Tiesa, šiek tiek trukdė kalbos barjeras: tada lenkiškai dar nemokėjau, tik truputį supratau, tad su Piotru Hlebowicziumi ir kita Autonominio Rytų reikalų skyriaus vadove Jadwiga Chmielowska teko bendrauti rusiškai. Išgirdę viešoje vietoje okupanto kalbą, daugelis iš pradžių mus nužvelgdavo ne itin draugiškais žvilgsniais, tačiau, Piotrui arba Jadwigai paaiškinus, iš kur aš atvykau, viskas akimirksniu pasikeisdavo: entuziastingi sveikinimai, susižavėjimas, klausimai, kuo galėtų padėti...

     

                Krokuvoje prie sovietų konsulato – didžiulis mitingas Lietuvai paremti. Netgi ne visai taikus. Jaunimas klausia:

                – Ponia Jadwiga, gal padegti šitą bolševikų irštvą?

                – Kol Maskva dar nepraliejo lietuvių kraujo – nereikia. Bet jeigu...

                Tąsyk nusprendėme ugnies dar nekurti. Tačiau 1991 m. sausį dužo sovdepijos konsulatų langai ir rūko sienos nuo Molotovo kokteilių Varšuvoje, Krokuvoje, Poznanėje, Gdanske...

                O kol kas prie šio mitingo rengimo prisidėjusios Kovojančiojo jaunimo federacijos atstovai svarsto įvairius variantus: kaip reaguos Maskva į Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą ir kaip reikėtų reaguoti į jos reakciją:

                – O jeigu bolševikai bandytų Lietuvą nuslopinti jėga – gal reikėtų suorganizuoti lenkų savanorių legioną, pereiti sieną ir pavaišinti juos švinu?

                Į mano pastabą, kad jau vien KGB pasienio kariuomenės kordonas būtų vargiai beįveikiama kliūtis, atsako: – Nieko, pralaužtume.

                – Tik ar tada lietuviai nepagalvotų, kad mes iš jų norime Vilnių atimti? Ne, nebijokit: prieš karą Vilnius buvo mūsų, dabar tegul būna Lietuvos – KAD TIK NE MASKVOS...

                – Aš tai tikrai taip nepagalvočiau. Ačiū Jums, – atsakiau.

    Deja, ir anais laikais, ir dabar matome, kad yra žmonių, trukdančių mums siekti susitarimo.

               

                „Mus Lenkijoje ypač skaudina Jūsų konfliktas su Lietuvos lenkais. Juk tai naudinga tik rusiškajam imperializmui. Esą, rusams pasitraukus mes atimtume iš Jūsų Vilnių. Tai akiplėšiškas melas! – dar viena provokacija, kuria siekiama supjudyti mūsų tautas. Absoliuti dauguma lenkų pokario sienas laiko nekeičiamomis ir nemano jų plėsti – mes ne imperialistai, be to, jaučiame atsakomybę ne tik už Lenkijos gerovę, bet ir už Europos vienybę, kurią suardytų sienų revizija. Iš Europos žemėlapio turi išnykti tik imperialistinė SSSR siena – jos linija turi pavirsti nepriklausomybę iškovojusių valstybių sienomis. Mus lygiai taip pat gąsdina vokiečiais, kad būtų įteisintas SSSR kariuomenės buvimas Lenkijoje“ , – rašė J. Chmielowska 1990 m. rugsėjį savaitraštyje „Vilniaus Sąjūdis“.

     

     

     

    Plakatas, kviečiantis į mitingą paremti ir solidarizuotis su Lietuva, kovojančia už nepriklausomybę.

     

     

                Lietuvai paskelbus nepriklausomybę Maskva ėmė grasinti atplėšianti nuo jos dalį teritorijos, o vietos lenkus skatino skelbti teritorinę autonomiją. 1990 m. rudenį į Lietuvą atvykusiems P. Hlebowicziui ir J. Chmielowskai Eišiškėse pavyko įeiti į Vilniaus ir Šalčininkų rajonų deputatų suvažiavimą ir užkirsti kelią „Lenkijos sovietų respublikos“ SSRS sudėtyje paskelbimui įspėjant, kad tai būtų nusikaltimas ne tik Lietuvai, bet ir Lenkijai.

     

                Pasmerkusi lenkų vardu veikiančius sovietinius autonomininkus ir pabrėžusi, kad „Lietuvos lenkai turi vienintelį savo laisvės garantą – NEPRIKLAUSOMĄ LIETUVĄ“, J. Chmielowska Lietuvos spaudoje rašė: „Jau dabar Lietuvos valdžia turėtų sutikti kurti vietines lenkų savivaldybes ir lenkiškose vietovėse greta valstybinės kalbos įteisinti regioninę lenkų kalbą. Kuo skubiau tai įgyvendinus, politinės autonomijos šalininkai netektų pagrindinio savo argumento, ir visi nesusipratimai tarp lietuvių ir lenkų būtų pašalinti“.

     

                Nors į šias rekomendacijas, deja, taip ir nebuvo įsiklausyta, Maskvai vis dėlto nepavyko Vilniaus krašte pakartoti Karabacho ar Gagaūzijos scenarijaus. Tačiau ir dabar, nuo tų įvykių praėjus jau beveik ketvirčiui amžiaus didžioji Lietuvos politinio elito dalis užuot pradėjusi dialogą, kaltina Lietuvos lenkų aktyvistus lojalumo valstybei stoka, bet pati nesugeba pasiūlyti savo bendrapiliečiams lenkams patrauklios alternatyvos ir suvokti, kad Vilniaus krašto lenkiškumas yra ne svetimybė, o senosios Lietuvos paveldo dalis, ir lietuvybei jis jokios grėsmės nekelia. Dvikalbių lietuviškų-lenkiškų informacinių lentelių draudimas arba asmenvardžių iškraipymas privaloma tvarka neva fonetiškai juos perrašant iš vienos lotyniškos abėcėlės į kitą tikrai neprisideda prie lietuvių ir lenkų santarvės.

     

                Bendradarbiaudami su LLL Kovojančiojo Solidarumo aktyvistai galėjo lengviau susisiekti su kitų SSRS aneksuotų šalių nepriklausomybininkais, o Vilnius tapo patogia baze kelionėms į imperijos gilumą. Ryšiai plėtėsi. Šiuo atžvilgiu dviejų anuomet ultraradikaliomis laikytų organizacijų bendrą veiklą galima pagrįstai laikyti vėlesnės Lietuvos ir Lenkijos strateginės partnerystės preliudija.

     

                Buvome drauge ir sovietų agresijos 1991 m. sausį metu. Tomis dramatiškomis dienomis Piotras Hlebowiczius ir aš pasikeisdami iš Atkuriamojo Seimo rūmų telefonu pranešinėjome Varšuvoje budėjusiems kolegoms apie įvykius Vilniuje, o šie savo ruožtu perduodavo tą informaciją Lenkijos ir užsienio televizijos ir radijo kanalams bei spaudai.

     

                Bendra lietuvių ir lenkų antikomunistų veikla siekiant savo šalių nepriklausomybės įamžinta Piotro Hlebowicziaus ir Piotro Warischo parengtame dokumentiniame albume „Vilnius – Varšuva: bendras kelias į laisvę“, išleistame 2010 m. Krokuvoje. Prieš ketvirtį amžiaus užmegzti ryšiai išliko gyvybingi. Gyvendami nepriklausomose šalyse, NATO ir ES narėse, rūpinamės tais, kuriems likimas buvo mažiau palankus ir kuriems dar nepavyko išsiveržti iš Maskvos orbitos.

     

                Prieš dvidešimt penkerius metus, 1989 m. birželį, kai Vilniuje per LLL demonstraciją nuskambėjęs šūkis „Šalin komunistinį režimą!“ buvo apibūdintas kaip ultraradikalus, Lenkijoje komunistai taip triuškinamai pralaimėjo rinkimus į Seimą ir Senatą (netgi nepaisant tų rinkimų demokratiškumą ribojančių forų jų naudai), kad to režimo bankrotas tapo akivaizdus. Lenkija buvo pirmoji. Totalitarizmo krizės ir žmonių laisvės troškimo bangos iš jos sklido tolyn, keldamos domino efektą. Tų pačių metų rudenį griuvo Berlyno siena. Jau kitų metų pavasarį Lietuva, kuri buvo pirmoji vidinėje imperijoje ir remiama toliau pažengusios Lenkijos skleidė laisvės siekį į sovdepijos gilumą, paskelbė nepriklausomybę. O dar kitų metų pabaigoje Sovietų Sąjungos neliko pasaulio žemėlapyje. Kai tautų solidarumas stipresnis ir už tarptautinį komunizmą, ir už siaurą nacionalizmą, strateginės svajonės pildosi...

     

    Leonardas Vilkas

    Print Print Share: